VIRTUVĖ
Virtuvė – tai kambarys arba kambario dalis skirta maisto gaminimui ar paruošimui.
Šiuolaikinėje virtuvėje yra įrengta viryklė, kriauklė su bėgančiu karštu ir šaltu vandeniu, šaldytuvas bei kiti virtuviniai baldai. Taip pat daugumoje virtuvių yra mikrobangų krosnelės, indaplovės ir kiti elektriniai prietaisai. Pagrindinė virtuvės funkcija yra maisto gaminimas bei paruošimas, tačiau virtuvinė erdvė taip pat gali būti naudojama kaip valgomasis arba vieta pramogoms.
Virtuvės evoliucija yra siejama su maisto gaminimo sritimi arba viryklės išradimu, o taip pat ir su vandens tiekimo į privačius namus galimybės atsiradimu. Iki 18-o amžiaus maistas buvo gaminamas ant atviros ugnies. Virtuvės architektūrą 18-19 amžiuje pakeitė maisto šildymo pranašumai. Prieš tai kaip buvo pradėti montuoti vamzdžiai, vanduo buvo tiekiamas iš išorinių šaltinių, tokių kaip šulinys ar vandens pompa.
Antika
Senovės Graikijoje namai buvo atriumo tipo: kambariai buvo įrengiami aplink vidinį kiemą. Daugumoje tokių namų vidinis kiemas atliko virtuvės funkciją. Pasiturinčių gyventojų namuose virtuvė būdavo įrengta atskirame kambaryje, dažniausiai šalia vonios kambario (tam, kad abu kambariai būtų apšildomi ugnimi iš virtuvės), į abu kambarius buvo galima patekti iš kiemo. Tokiuose namuose dažniausiai taip pat būdavo įrengtas mažas kambarys, atliekantis sandėliuko funkciją, kuriame buvo saugomos maisto atsargos ir virtuviniai reikmenys.
Dažnas Romos imperijos miestų gyventojas neturėjo nuosavos virtuvės – maistą gamindavo didelėse viešai įrengtose virtuvėse. Kai kurie turėjo mažas, paslankias virtuves, kuriose ugnį būdavo galima „įjungti“ maisto gaminimui. Pasiturintys romėnai turėjo sąlyginai gerai įrengtas virtuves. Romėnų vilose virtuvės dažniausiai buvo įrengtos pagrindiniame pastate atskirame kambaryje. Atskirtos jos buvo dėl praktinių priežasčių – dūmų, taip pat ir socialinių veiksnių - virtuvėje dirbo vergai. Židinys (ugniavietė) paprastai būdavo ant grindų, prie sienos, kartais šiek tiek pakeltas, kad gaminant nereikėtų klūpoti. Virtuvėse nebuvo dūmtraukių.
Viduramžiai
Ankstyvaisiais viduramžiais europiečių namuose ugniavietė su atvira ugnimi buvo po aukščiausiu pastato tašku. „Virtuvinė erdvė“ buvo tarp įėjimo ir ugniavietės. Pasiturinčių gyventojų namuose dažniausiai būdavo įrengta daugiau nei viena virtuvė. Kai kuriuose namuose virtuvės kambariai buvo išdėstyti į viršų per tris aukštus pagal tai koks maistas ten buvo ruošiamas. Vietoje dūmtraukio šiuose ankstyvuosiuose pastatuose buvo padaryta anga stoge per kurią išeidavo dalis dūmų. Be to, kad ugnis buvo naudojama maisto gaminimui ji taip pat buvo šildymo šaltinis vieno kambario pastatuose. Panašaus projektavimo būdų galima rasti ir irokėzų būstuose Šiaurės Amerikoje.
Kilmingųjų europiečių namų ūkiuose virtuvė kartais būdavo įrengta žemutiniame aukšte tam, kad apsaugoti likusią namo dalį, kuri tarnavo socialiniais ir oficialiais tikslais, nuo dūmų viduje.
Pirmosios krosnelės atsirado maždaug tuo pat metu Japonijoje. Ankstyviausi radiniai yra iš Kofun periodo (~3-4 amžius). Šios krosnelės, kurios yra vadinamos kamado, dažniausiai būdavo pagamintos iš molio ir kalkių; jos buvo kūrenamos mediena arba anglimi per angą priekyje ir taip pat turėjo angą viršuje, kad būtų galima pakabinti puodą su apvadu. Tokio tipo krosnelės išliko per amžius, tik su nedideliais pakeitimais. Taip pat kaip ir pas europiečius, pasiturinčiuose namuose buvo atskiri pastatai skirti maisto gaminimui. Duobė su atvira ugnimi kūrenama medžio anglimi, vadinama irori, išliko naudojama kaip antrinė krosnelė daugumoje namų iki Edo periodo (17-19 amžiaus). Kamado buvo naudojama pagrindinio maisto gaminimui, pavyzdžiui ryžiams, o irori - tarnavo ir garnyro paruošimui, taip pat ji buvo šildymo šaltinis.
Virtuvės smarkiai nepakeitė viduramžių architektūrinė pažanga; atvira liepsna išliko kaip vienintelis būdas maisto šildymui. Viduramžių europiečių virtuvės kambariai buvo tamsūs, aprūkę dūmais, suodini, todėl buvo vadinami „dūmų virtuve“. Viduramžių Europos miestuose, maždaug nuo 10 iki 12 amžiaus, gyventojai naudojo atviros liepsnos židinius kambario viduryje. Pasiturinčiuose namuose žemutinis aukštas buvo naudojamas kaip arklidės, o tuo tarpu virtuvė buvo įrengta aukštu aukščiau, taip pat kaip miegamasis ir vestibiulis. Pilyse ir vienuolynuose gyvenamosios ir darbo erdvės būdavo atskirtos; virtuvė kartais būdavo įrengiama atskirame pastate ir taip ji nebegalėjo tarnauti kaip šildymo šaltinis. Kai kuriose pilyse ji likdavo toje pačioje struktūroje, tačiau tuomet tarnai būdavo griežtai atskiriami nuo kilmingųjų. Būdavo atskiri akmeniniai - spiraliniai laiptai, kad tarnai galėtų tiekti maistą į viršutinius aukštus. Tokios viduramžių virtuvės pavyzdys su laiptais skirtais tarnams yra išlikęs Muchalls pilyje Škotijoje. Japonijoje virtuvę skirti nuo pagrindinio pastato buvo pradėta tuo pat metu.
Tuo metu kai atsirado dūmtraukis, ugniavietė iš kambario centro buvo perkelta prie vienos iš kambario sienų, ir taip buvo pagaminti pirmieji židiniai iš plytų ir skiedinio. Ugnis buvo kuriama konstrukcijos viršuje, o apatinėje angoje buvo kaupiamos medienos atsargos. Puodai buvo gaminami iš geležies, bronzos, arba vario ir jie pakeitė prieš tai naudotus molinius indus. Temperatūra buvo reguliuojama kabinant puodą aukščiau ar žemiau virš ugnies, taip pat statant puodą ant trikojo arba tiesiai ant karštų anglių. Atviros liepsnos naudojimas gaminant (ir kaitinant) buvo rizikingas, nes miestai dažnai buvo niokojami gaisrų.
Leonardas da Vinčis išrado automatizuotą besisukančio iešmo sistemą skrudinimui virš ugnies: sraigto kamine dėka iešmas sukasi pats. Tokia sistema buvo plačiai naudojama labiau pasiturinčiuose namuose. Vėlyvųjų viduramžių pradžioje Europoje virtuvės prarado namų šildymo funkciją dar labiau ir vis dažniau jos buvo perkeliamos iš gyvenamosios erdvės į atskiras patalpas. Svetainės buvo šildomos koklinėmis krosnelėmis, reguliuojant temperatūra iš virtuvės, ir tai buvo didelis privalumas, nes kambariuose nebebūdavo dūmų.
Išlaisvintos nuo dūmų ir purvo, svetainės pradėjo atlikti socialines funkcijas ir vis labiau virto būdu demonstruoti šeimininkų turtus. Tarp aukštesniųjų klasių atstovų maisto gaminimas ir virtuvė buvo tarnų valda, tad virtuvė būdavo labai atskirta nuo kambarių, kartais įrengta net toli nuo valgomojo. Vargingiau gyvenantieji dažnai neturėjo atskiros virtuvės, tad viskas buvo išdėstyta viename kambaryje, arba dauguma virtuvių būdavo fojė.
Viduramžių „dūmų virtuvės“ (arba trobų virtuvės) daug ilgiau išliko kaimo ūkiuose ir dažniausiai neturtingųjų namuose. Kai kuriuose europiečių kaimo ūkiuose „dūmų virtuvės“ vis dar buvo naudotos iki 20 amžiaus pradžios. Tokiuose namuose dažnai nebūdavo kamino, tačiau dūmų gaubtas virš ugniavietės, pagamintas iš medžio ir dengtas moliu, buvo naudojamas rūkyti mėsai. Dūmai kilo daugmaž laisvai, šildydami kambarius viršutiniame aukšte ir apsaugodami medinį pastatą nuo kirmėlių ir parazitų.
Kolonijinės Amerikos virtuvės
Kolonijinėje Amerikoje, pirmieji kolonistai maistą gamino virš ugniavietės trobos kampe. Virtuvė tapo atskiru kambariu tik vėliau. Pietuose, kur klimatas ir socialinės sąlygos yra kitokios, virtuvė dažnai buvo perkeliama į priestatą, atskirai nuo rūmų, dėl tokių pat priežasčių kaip ir feodalų virtuvė viduramžiais Europoje: virtuvėje dirbo vergai ir jų darbo vieta turėjo būti atskirta nuo gyvenamosios šeimininkų erdvės pagal tuometinius socialinius standartus. Atskiros „vasaros virtuvės“ taip pat buvo populiarios didelėse fermose šiaurėje. Jos buvo skirtos paruošti maistą nuimant derlių, o taip pat ir konservavimui.
Industrializacija
Technologinė pažanga industrializacijos metu atnešė dideles permainas ir į virtuvę. Geležinės krosnys visiškai uždengė atvirą liepsną ir pasirodo buvo daug efektyvesnės. Tarp ankstyvųjų modelių yra ir Franklino krosnis, sukurta apie 1740 m., kuri buvo krosnis-viryklė skirta kaitinimui bei kepimui. Benjamin Thompson Anglijoje sukūrė „Rumford krosnį“ maždaug 1800 m. Ši krosnis energijos atžvilgiu buvo daug efektyvesnė už ankstesnes; jai užteko vienos liepsnos kelių puodų kaitinimui, kurie buvo pakabinti angose virš viryklės, tad puodas buvo kaitinamas iš visų pusių, o ne tik jo dugnas. Deja šios viryklės buvo suprojektuotos didelėms virtuvėms – jos buvo per didelės naudojimui namuose. „Oberlin viryklė“ buvo patobulinta iš techninės pusės – jos dydis buvo mažesnis; ji buvo užpatentuota JAV 1834m. ir susilaukė komercinės sėkmės - per 30 metų buvo parduota apie 90,000 vienetų. Šios viryklės dar vis buvo kūrenamos mediena arba anglimi. Nepaisant to, kad pirmosios dujinės lempos buvo įrengtos Paryžiuje, Londone ir Berlyne 1820-ųjų pradžioje, o pirmoji dujinė viryklė buvo užpatentuota JAV 1825 m., dujų naudojimas apšvietimui ir maisto ruošimui tarp miestų gyventojų tapo įprastu dalyku tik 19a. pabaigoje.
Antroje 19 a. pusėje į urbanizacijos procesą įėjo ir kiti reikšmingi pokyčiai, kurie galiausiai pakeitė virtuvę. Atsiradus būtinybei miestuose buvo pradėti projektuoti ir statyti vandens paskirstymo į namus vamzdynai, taip pat statomi vandens kolektoriai, kad susidoroti su vandens eikvojimu. Buvo sudėti dujų vamzdžiai; pirmiausiai dujos buvo naudojamos apšvietimui, bet kai tinklas pakankamai išsivystė jas buvo pradėta naudoti ir šildymui bei maisto gaminimui ant dujinių viryklių. 20-ame amžiuje, kai elektra buvo pakankamai gerai suvaldyta, kad galėtų tapti komerciškai perspektyvia alternatyva, ji pradėjo lėtai išstūminėti dujas. Tačiau taip pat kaip ir dujinė viryklė, elektrinė viryklė turėjo lėtą pradžią. Pirmoji elektrinė viryklė buvo pristatyta 1893m. Pasaulinėje Kolumbijos parodoje Čikagoje, tačiau iki 1930-ųjų technologija nebuvo pakankamai patvari, kad prasidėtų jos kilimas.
Racionalizacija
Siekiant supaprastinti ir optimizuoti darbo procesus, buvo naudojami teilorizmo ir darbo operacijų tyrimai. Vokiškos virtuvės prekinis ženklas „Poggenpohl“, kurią 1892 m. sukūrė Friedemir Poggenpohl, pristatė ergonomišką darbo zonos aukštį ir lovelius daiktų saugojimui, kuriuos vėliau perėmė ir Schütte-Lihotzk Frankfurto Virtuvė. Šios idėjos, kurias 19 a. viduryje pastebėjo Catharine Beecher, o 1910 m. savo leidiniuose pabrėžė Christine Frederick, taip pat įsiliejo į vidaus virtuvės architektūrą, nes vis labiau plito tendencija, skatinusi namų ruošos darbų profesionalizaciją.
Darbo klasės moterys dažnai dirbdavo fabrikuose, siekiant užtikrinti šeimos gerovę, nes vyrų darbo užmokesčio dažnai tiesiog nepakakdavo. Socialinio būsto projektai paskatino perėjimą į kitą etapą: „Frankfurto virtuvę“. Sukurta 1926 m., šios virtuvės standartinio išplanavimo matmenys buvo nuo 1.9 m iki 3.4 m. Ji buvo statyta dviem tikslais: optimizuoti darbą virtuvėje trumpinant gaminimo laiką (kad moterys daugiau laiko galėtų dirbti fabrike) ir sumažinti pastato kainą su padoriai įrengtomis virtuvėmis. Margarete Schütte-Lihotzky kurtas dizainas buvo paremtas išsamiais laiko ir judesio tyrimais, taip pat smarkiai įtakotas to meto traukinių vagono virtuvių. Jų buvo pastatyta apie 10 000 butuose bei socialiniuose būstuose pagal Ernst May projektą Frankfurte. Pradžioje jos buvo priimamos labai kritiškai: žmonės nebuvo pratę prie pakitusių procesų, kuriuos sukūrė Schütte-Lihotzky; ji buvo tokia maža, kad joje darbuotis galėjo tik vienas žmogus; kai kurie virtuvės baldai, skirti birių produktų saugojimui, tarkime miltams, buvo prieinami ir vaikams. Tačiau Frankfurto virtuvė įkūnijo standartą visam likusiam 20 a. nuomojamuose butuose: „darbo virtuvė“. Per maža, kad joje būtų galima gyventi arba valgyti, netrukus ji buvo iškritikuota ir kaip „tremianti moteris i virtuvę“. Tačiau po II-ojo pasaulinio karo konservatizmas susijungė su vyravusiom ekonominėm sąlygom. Dar kartą į virtuvę buvo pažiūrėta kaip į darbo vietą, kuri turi būti atskirta nuo gyvenamosios erdvės. Tai pat tai įtakojo ir praktinės priežastys, kaip ir buržuaziniuose namuose praeityje, viena jų yra garų ir kvapų atskyrimas nuo gyvenamosios erdvės.
Friedemir Poggenpohl paskatino naujoves virtuvės erdvėje pateikęs „reformų virtuvę“ 1928 metais, sujungiančias virtuvinius baldus ir funkcinius interjerus.
Technika
Standartizuotų matmenų ir išdėstymo idėja, kuri buvo atrasta Frankfurto virtuvei, užsiliko kuriam laikui, kol „Poggenpohl“ nepradėjo eksporto į kaimynines šalis, kuriose pirmą kartą atsirado poreikis virtuvės baldų projektuotojui. Naudojama įranga išliko standartu metų metus: karšto ir šalto vandens čiaupas su kriaukle, elektrinė arba dujinė viryklė ir orkaitė. Neužilgo ir šaldytuvas buvo pridėtas kaip standartinis punktas. Ši koncepcija buvo ištobulinta „Švedų virtuvės“. Jie naudojo vienetinius virtuvės baldus su medine priekine dalimi - virtuvinėmis spintelėms. Netrukus koncepcija buvo iš dalies pakeista, naudojant lygius sintetinius durų ir stalčių fasadus, pradžioje baltus, sukuriant švaros jausmą ir primenant sterilią laboratorijos ar ligoninės aplinką, tačiau neužilgo atsirado ir gyvesnių spalvų. 1940-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjo tendencija aprūpinti virtuvę elektrifikuotais mažais ir dideliais virtuviniais prietaisais, tokiais kaip maišytuvas, skrudintuvas, o vėliau taip pat ir mikrobangų krosnelė. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, masyvi aukštųjų technologijų prekių paklausa žemomis kainomis Vakarų Europą atvedė į naujų prietaisų, tokių kaip šaldytuvai ir elektrinės/dujinės viryklės, sukūrimą. Lygiagrečiai šiai raidai nuomojamose gyvenamosiose patalpose evoliucija vyko ir namų savininkų virtuvėse. Čia virtuvės dažniausiai buvo šiek tiek didesnės, tinkamos kasdieniam kaip valgomojo naudojimui, tačiau kita vertus vykstanti techninė raida buvo tokia pat, taigi baldų vienetų naudojimas tapo šios rinkos dalies standartu.
Buitinis virtuvės planavimas
Yra kelios dažnos virtuvės išdėstymo formos, dažniausiai apibūdinamos pagal tai, kaip išdėlioti virtuviniai baldai, kriauklė, viryklė ir šaldytuvas:
- Vienos eilės virtuvė (arba vienpusė), kai virtuviniai baldai išdėstyti palei vieną sieną; darbo trikampis virsta viena linija. Tai nėra optimaliausias variantas, bet tai vienintelis sprendimas jei erdvė yra labai ribota. Tai gali būti tinkamas sprendimas mansardoje, kuri yra paversta gyvenamąja erdve, arba studijos tipo apartamentuose.
- Dviejų eilių virtuvė (arba dvipusė), kai dvi eilės virtuvinių baldų išsidėsčiusios ant priešingų sienų, kur vienoje eilėje įmontuota viryklė ir kriauklė, kitoje - šaldytuvas. Tai klasikinė darbo virtuvė.
- L-formos virtuvėje virtuviniai baldai užima gretimas sienas. Darbinės zonos trikampis išlaikytas ir netgi gali atsirasti papildomas stalas prie trečiosios sienos, jei tik jis nekirs trikampio zonos.
- U-formos virtuvėje virtuviniai baldai išsidėstę per tris sienas. Tai taip pat tipinė darbo virtuvė. Prie ketvirtosios sienos taip pat gali stovėti stalas.
- Blokinė virtuvė (arba sala) yra naujesnis atradimas, dažniausiai taikomas atvirose virtuvėse. Čia viryklė, arba viryklė ir kriauklė yra išdėstytos ten kur L ir U tipo virtuvėse būtų stalas – atskirai nuo kitų virtuvės baldų. Uždarame kambaryje tai nėra prasminga, tačiau atviroje virtuvėje viryklė pasidaro prieinama iš visų pusių todėl du žmonės gali gaminti vienu metu. Taip pat tai leidžia tuo pat metu bendrauti su svečiais arba likusiais šeimos nariais, nes virėjas nestovi veidu į sieną.
Moderniose virtuvėse dažniausiai būna pakankamai erdvės, leidžiančios žmonėms valgyti nenaudojant oficialaus valgomojo kambario. Toks plotas yra vadinamas „pusryčių zona“ arba „pusryčių baras“.
Šaltinis: wikipedia.org
